Vengrijos demokratinis regresas: ko Briuselis nesako garsiai — Kas vyko toliau

Pokalbis Europos sostinėse per pastaruosius šešis mėnesius pasikeitė — tyliai, bet aiškiai. Pareigūnai, kurie prieš dvejus metus tai vadino techniniu klausimu, dabar apibūdina kaip egzistencinį. Žodynas tapo griežtesnis; laiko juostos suspaustos.

Pokyčius lemia ne vienas įvykis, o modelis. Brifingo salės Briuselyje, Berlyne ir Varšuvoje dirbo remiantis tomis pačiomis prielaidomis, ir tos prielaidos nebėra teisingos. Atotrūkis tarp to, ką vyriausybės kalba viešai, ir to, kam jos ruošiasi tyliai, išsiplėtė tiek, kad pats atotrūkis tapo politika.

Nuimkite retoriką ir Europos vyriausybėms lieka trys keliai. Nė vienas iš jų nėra patogus. Visi reikalauja politinio kapitalo investicijų į rezultatus, kuriems gali prireikti dešimtmečio pasiteisinti.

Pirmasis kelias — laipsniškas prisitaikymas: dabartinių struktūrų išlaikymas, greitinimas, kur įmanoma, ir susitaikymas su atsirandančiomis strateginėmis spragomis. Tai mažiausio pasipriešinimo kelias ir tas, kuriuo tyliai eina dauguma vyriausybių. Antrasis — struktūrinis perkrovimas: institucinio pajėgumo atstatymas, sutarties lygmens pokalbiai ir trumpalaikės politinės kainos priėmimas dėl ilgalaikio atsparumo.

Artimiausi dvylika mėnesių neduos galutinio atsakymo. Tačiau jie užfiksuos sprendimus, kuriuos ateinančioms vyriausybėms bus sunku pakeisti. Per šį prizmę reikia skaityti šiandienos santykinai tylius politikos ginčus.

Trys signalai, į kuriuos verta žiūrėti: biudžetiniai įsipareigojimai, atlaikę pirmą politinį testą; instituciniai paskyrimai, keičiantys pirkimų laikotarpius; ir kalba, kuria sąjungininkų vyriausybės kalba viena apie kitą viešuose komunikatuose. Kiekvienas signalas atskirai mažas. Drauge jie nusako, ar Europa pereina nuo seno modelio, ar tik apie tai kalba.