Branduolinis atgrasymas post-atlantinėje Europoje — Praėjus trims mėnesiams

Dabartinis ginčas neatsirado per naktį. Tai trijų metų besikaupiančių sukrėtimų rezultatas: karas, kuris nesibaigė per planuotą laikotarpį, energetikos rinka, kuri atsisakė normalizuotis, ir transatlantinė garantija, kuri tyliai nustojo elgtis kaip pastovus dydis. Kiekvienas sukrėtimas atskirai būtų valdomas. Drauge jie privertė strateginį perskaičiavimą, kurio politikos formuotojai stengėsi išvengti pastarąjį dešimtmetį.

Įdomiausia šio pokyčio dalis yra tai, kiek mažai jis ginčijamas. Tarp sostinių, kurios beveik dėl visko kitko nesutaria, plačiai sutariama, kad ankstesnis modelis nebepritaikytas šiandienai. Kas išlieka aršiai ginčijama — kuo jis bus pakeistas.

Du skaičiai paaiškina daugiau nei dešimt komunikatų. Pirmasis — gynybos biudžetų dalis, kuri per dvylika mėnesių virsta dislokuojamu pajėgumu. Šis rodiklis beveik nepajudėjo, nepaisant ketverių metų antraštinių įsipareigojimų. Antrasis — ES pirkimų dalis, kuri iš tikrųjų yra europinė, ir ji juda neteisinga kryptimi.

Abiejuose skaičiuose slypi ta pati problema: pažadai didėja greitai, tiekimo grandinės — ne. Šios spragos užvėrimas yra tikrasis politinis iššūkis, ir jis yra už pokalbių, kuriuos politiniai vadovai geba lengvai vesti, ribų.

Per artimiausius du naujienų ciklus stebėkite tris rodiklius. Pirmas — ar siūlomos struktūrinės reformos atlaikys biudžeto procesą. Dauguma strateginių struktūrų ten ir miršta, tyliai, eilutėse. Antras — ar dvišalės gynybos pramonės partnerystės virsta privalomais įsipareigojimais, ir kieno vardai bus parašuose. Trečias — ar koks nors valstybės narės sulaužys tylų susitarimą laikyti pokalbį technokratinėje registracijoje.

Jei pajudės du iš trijų — politikos perkrovimas tikras. Jei tik vienas — kitas brifingas skambės labai panašiai į ankstesnį.