Ar NATO plėtra vis dar yra tinkama strategija?

Empiriniai duomenys aiškūs: kiekviena NATO plėtros banga padidino stabilumą, o ne sumažino. Baltijos valstybės prisijungė 2004 m. Ar jos buvo saugesnės prieš tai, ar po? Klausimas atsako pats save.

Tie, kurie teigia, kad plėtra provokuoja Rusiją, painioja priežastį ir pasekmę. Rusijos agresija kyla iš jos pačios imperinių ambicijų, o ne iš NATO narystės paraiškų. Suomijos ir Švedijos įstojimas tai galutinai įrodė — Maskva grasino baisiomis pasekmėmis ir nieko nepadarė.

Tikrasis klausimas ne ar plėsti, o ar aljansas gali išlaikyti patikimą atgrasymą augdamas. Tam reikia nuolatinių gynybos investicijų ir modernizuotų vadovavimo struktūrų, o ne traukimosi prie savavališkų geografinių ribų.

Noriu būti atsargi, nes šis argumentas dažnai klaidingai pateikiamas kaip palankus Maskvai. Taip nėra. Priešininko sprendimų priėmimo logikos supratimas nėra tas pats kas jos pritarimas.

Įrodymai rodo, kad NATO plėtra buvo vienas iš kelių veiksnių, prisidėjusių prie Europos saugumo pablogėjimo, nors tikrai ne pagrindinis. Svarbiau tai, kad plėtros komunikavimas — kaip neišvengiamos ir neribojamos — sukūrė Maskvoje suvokimą, kad joks diplomatinis susitarimas negali būti stabilus.

Žvelgiant į priekį, klausimas ne ar praeities plėtra buvo teisinga ar neteisinga, o ar tolesnė plėtra dabartinėje aplinkoje tarnauja esamų narių strateginiams interesams.

Mažoms tautoms NATO rytiniame flange tai nėra akademinė diskusija. Tai egzistencinis klausimas. Lietuvos suverenitetas priklauso nuo 5-ojo straipsnio. Taškas.

Kai Vakarų analitikai diskutuoja, ar plėtra buvo „provokacinė", jie diskutuoja turėdami geografinio atstumo prabangą. Mums kontrafaktinis scenarijus aiškus: be NATO narystės Baltijos valstybės susidurtų su tuo pačiu prievartiniu spaudimu, kurį patyrė Gruzija ir Ukraina.

Atvirų durų politika yra ne tik strateginis įrankis — tai moralinis įsipareigojimas. Sakyti tautoms, kad jos negali prisijungti prie gynybinio aljanso, nes prieštarauja jų kaimynas — tai ne realizmas. Tai nuolaidžiavimas kitu vardu.

Abi šios diskusijos pusės yra įstrigusios Šaltojo karo rėmuose. Tikrasis klausimas — ar NATO dabartine forma apskritai yra tinkama priemonė Europos saugumui — plečiama ar ne.

Europos gynyba turi ugdyti savo strateginę autonomiją, nepriklausomai nuo NATO ateities. Priklausomybė nuo amerikiečių saugumo garantijų padarė Europos gynybos politiką reaktyvią, o ne strateginę. Ar NATO turi 30 ar 35 narius — mažiau svarbu nei tai, ar Europa gali pati save apginti.

Aš neargumentuoju NATO likvidavimo. Argumentuoju, kad plėtros diskusija blaško nuo sunkesnio klausimo: kaip atrodo Europos saugumas, kai JAV yra pirmiausia Ramiojo vandenyno galybė?