Indija ir ES pagaliau kalba apie prekybą. Kodėl tai svarbu.

Daugiau nei dešimtmetį ES ir Indijos prekybos derybos buvo geopolitinis ilgų sužadėtuvių be vestuvių datos atitikmuo. 2007 m. pradėtos derybos buvo sustabdytos 2013 m. 2022 m. atnaujinimas sukėlė optimizmo, bet mažai pažangos. Dabar, kai abi pusės susiduria su vis ryžtingesne Kinija ir nenuspėjamomis Jungtinėmis Valstijomis, skaičiavimai pasikeitė.

2025 m. liepą vyriausieji derybininkai paskelbė išsprendę 18 iš 24 neišspręstų skyrių. Likusios kliūtys — žemės ūkis, duomenų lokalizacija ir viešieji pirkimai — yra reikšmingos, bet nė viena pusė jų nebelaiko nesutarimo priežastimi.

Pasikeitė ne ekonomika, o geopolitika. Skausmingas Europos atsiejimas nuo Kinijos tiekimo grandinių — paspartintas COVID-19 ir puslaidininkių karų — sukūrė skubų alternatyvių partnerių poreikį. Indija su 1,4 milijardo vartotojų ir augančia gamybos baze yra akivaizdus kandidatas.

Naujajam Deliui skaičiavimai taip pat aiškūs. Indijos iniciatyvai Make in India reikia užsienio investicijų ir technologijų perdavimo. ES gali pasiūlyti abu dalykus be strateginių sąlygų, kurios lydi Kinijos kapitalą.

Žemės ūkis lieka opiausiu klausimu. Indijos 600 milijonų ūkininkų yra galinga politinė jėga, ir bet koks suvokimas, kad Europos pieno produktai ar grūdai galėtų užplūsti Indijos rinkas, būtų politiškai nuodingas Naujajame Delyje. ES tuo tarpu reikalauja geografinių nuorodų apsaugos tokiems produktams kaip parmezanas ir šampanas.

Duomenų lokalizacija yra antra didžioji kliūtis. Indijos 2023 m. Skaitmeninių asmens duomenų apsaugos įstatymas reikalauja tam tikras duomenų kategorijas saugoti Indijos serveriuose. Europos įmonės tai vertina kaip kliūtį skaitmeninių paslaugų prekybai; Indijos pareigūnai tai įvardija kaip suvereniteto klausimą.